RELIGIJOS MOKYMO METODAI

RUD. G. BANDAS iIGNAS ČESAITIS

RELIGIJOS MOKYMO METODAI

Švietimo Ministerijos Knygų ir Mokslo priemonių tikrinimo Komisijos pripa- žinta tinkama mokslo priemone Lietuvos Mokytojų Seminarijoms (Prot. 323 nr.)

Atspauda iš „Tiesos Kelio“

KAUNAS, 1932

IMPRIMATUR

Datum Kaunae, die 11 februaiii 1932 C. Šaulys Vic. Generalis (L. S.) Praelatus S. S. |

$646

Nr. 368

„Šviesos“ spaustuvė, Kaunas, Jakšto gatvė, Nr. 2 Tel. Nr, 20-95.

Prakalba

1925-6 mokslo metais V. D. Universitete, teologijos-filoso- fijos fakulteto filosofijos skyriuje, skaičiau religijos mokymo ir religinio auklėjimo kursą. Jau tuomet galvojau, kaip galėčiau patarnauti kiekvienam, kurs moko religijos, nes šis objektas yra ne tik kad reikalingiausias, bet ir sunkiausias dėstyti. Religijos mokytojai ne kartą gali išgirsti priekaištų, esą jų dėstymas prieštaraująs pa- grindiniams psichologijos dėsniams; mokydami jie perdedą at- minties ir žmogiško autoriteto vaidmenį; skelbią mokiniams abs- traktišką, nuo kasdieninio gyvenimo atitolusią, doktriną; nepaisą natūralinių dorybių, kuriomis turėtų atsiremti antgamtinės dory- bės; net konfesinėse mokyklose jie traktuoją religiją kaipo spe- cialinį objektą, kuomet iš tikrųjų jis turėtų būti visų kitų objek- tų siela. Nuosekliai, prikišama, kad mūsų dabartiniai religijos mokymo metodai stumia mokinius nuo religijos. Siuose prie- kaištuose daug karčios tiesos pasakyta kiekvienam religijos mo- kytojui.

Gal būčiau ir negrįžęs prie šio dalyko, nes kitais metais buvo man skirta kiti objektai dėstyti, jei ne laimingai patekusi į mano rankas dz. Rudolph G. Bandas, St. Paul, Minn., kunigų seminarijos dogmatikos ir diecezijos mokytojų seminarijos kate- <chetikos profesoriaus, veikalas „Cažechetical Methods“, skiriamas kunigų seminarijoms, naujokynams, mokytojų seminarijoms ir visiems religijos mokytojams. Veikalas išleistas Joseph F. Wag- her, Inc. New York, 1929,

Dr. Bandas kritiškai analizuoja įvairius metodus, kūrie tu- rėtų pašalinti dabartines religijos mokymo ydas. Jis iškelia įvai- rių metodų nuopelnus, kad mokytojas pasinaudotų jais, prisitai- kydamas prie vietos sąlygų.

Man jo vispusiškas darbas užimponavo, ir, jo veikalą su- lietuvinęs, ką-ne-ką nuo savęs pridėjęs, įteikiu jį Gerbiamiesiems Religijos Mokytojams. 4 Kun. Ignas Cesaitis.

„ Kaunas 1932 m. Šv. Ignaco, mano Globėjo, vasario mėn. 1 dieną.

IL SKYRIUS

Katechizacijos turinio istorija.

I. Du pirmieji amžiai.

Įvardas „catechesis“, kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio xan Kė, reiškia mokyti žodžiu, Šito veiksmažodžio prasmė var- tojama Naujame Įstatyme, o ypač šv. Luko !) ir šv. Povi- lo?) Bažnyčios Tėvai šį graikų kalbos įvardą xazrjyn6i< ir Io- tynų kalbos catechesis vartoja mokymo veiksmo ir paties ob- jekto prasme. Atsiradus kaiechumenato įstaigai, šis įvardas įgau- na griežtesnės prasmės; jis buvo taikomas specialiai žodžiu pamokyti tiems, kurie ruošėsi priimti šv. krikštą, Pirmaisiais am- žiais katechumenai buvo svbrendę žmonės, o viduriniuose amžiuose vaikai. Šiandien katechizacija yra religinis jaunuo- lių mokymas nuo pat ankstyvųjų protui prašvitus dienų ligi subrendimo religijos gyvenime amžiaus. Katechetika yra ka- techizacijos teorija, tai yra, sistematingai sutvarkytas tiesų ir dėsnių kompleksas, kurio prisilaikoma dėstant krikščioniškąją doktriną.

Apaštalai, pirmieji paisydami Mokytojo įsakymo, mokė ir paskui krikštijo š), Jų katechėzių tikslas keitėsi atsižvelgiant į besimokančius klausytojus. Jie pranešė žydams, kad Kristus buvo dieviškasai Mesijas, pranašų skelbiamas *). Šv. Steponas, žydų akivaizdoje, iškeldamas Kristaus, o ne Mozės pirmenybę, pareiškia, kad jo religija nepriklauso Mozės apeigų ir nuostatų 5. Kalbant apie žydams laiško autorių, šie esminiai elementai sudaro pirmykštę katechėzę: atgaila, tikėjimas Dievą Atlygintoją, krikštas, sutvirtinimo sakramentas, prisikėlimas ir amžinasis teismas “). Pirmoji kliūtis, kurią sutiko Apaštalai, mokydami pagonis, buvo giliai įsišaknėjęs pagonizmas. Kaip

!) Ap. Darb. XVIII, 25, Lnk. 1,4. *) I Kor., XIV, 19.

*) Žiūr. Leono D. Epist. XVI, 6, in P. L., LIV, 702. 4) Ap. D. II, 22—36.

5) Ap. D. VI-VII.

8) Žyd., V. 12, VI, 1-2,

5-9 aa

mums rodo šv. Povilo kalba Areopage !), Apaštalai atkartoti- nai kelia šituos dalykus: vieno Dievo esimą, dangaus ir že- mės Sutverėjo, stabmeldystės ir pagonižmo atsižadėjimą, atgai- los reikalingumą, turint galvoje būsimąjį garbingojo Kristaus teismą. Vertingas ir betarpiškas po Apaštalų amžiaus liudijimas yra Didache. Pirmoje šio veikalo dalyje randame katechėzės pavyzdi, skiriamą katechumenams prieš priimant krikštą. Veika- las susideda iš trumpų dorovinių pamokymų dvejopa kryptimi. Gyvenimo kelias (I-IV skyr.) kalba apie dvejopą Evangelijos meilės įsakyma,ir mirties kelias (V—VI) išskaičiuoja įvairius nu- sidėjimus. Nors katechėzės neturi aiškiai dogmatiško pobūdžio, tačiau iš tikrųjų jos suponuoja pagonystės aisižadėjimą ir ele- mentarinį susipsžinimą su pagrindinėmis krikščionybės doktri- nomis. Barnabo laiškas nuo 18--20 skyr., pirmoji Justino ken- tėtojo Apologija ir „Exhortatio ad Paganos“ Klemenso Alek- sandriečio duoda mums kai kurias dorovės ir dogmatikos idė-- jas, jų dėstomas kandidatams prieš krikštą.

Iš mums prieinamų šaltinių sužinome, kad ligi antrojo. amžiaus pusės katechumenatas nebuvo užbaigta organizacija ir tik vėliau galulinai išriedėjo. Antroje antrojo amžiaus pusėje: mes galime pastebėti iš įvairių raštų laipsnišką tos organizaci- jos tobulėjimą. Paruošimas prie krikšto eina pagal tų laikų aiš- kiai nustatytų taisyklių. Konvertitai privalėjo pasekt organizuo- tu mokymo kursu ir prisilaikyti asketikos, liturgikos kodekso nuostatų. Augant kandidatų skaičiui, Bažnyčia kreipia vis dide- snio dėmesio į kandidatų vertingumą. Decijaus valdymo laikais, esant vis daugiau atpuolėlių, spiria Bažnyčia stropiau tvarkyti katechumenatą, ir taikos laiku jo regulacija tobulinama. Kate- chumenatas savo kilme nėra bažnytinio dekreto, bet laiko rei- kalavimų padarinys. Jis pasiekia aukščiausią savo tobulybės laip -- snį ketvirtame ir penktame šimtmetyje ir paskui staigiai krinta

Il. Nuo trečiojo amžiaus pradžios ligi penktojo.

Šiuo laikotarpiu katechumenatas veikia kaipo organizuota įstaiga. Prieš priimamas į katechumenatą kandidatas privaląs gauti įžanginius pamokymus ir pereiti kai kuriuos bandymus, nes Bažnyčia norėjo prileisti tik tuos, kurie buvo pasiryžę būti ištikimi naujojo gyvenimo sekėjai. Nors ir neturime kurio nors šitokių katechėzių pavyzdžio, tačiau apie jas neabejojame. Ver- tingi šiuo atžvilgiu yra Constituliones Apostolicae *), šv. Ambro- zijaus 3), Grigorijaus iš Nysos *) ir šv. Augustino raštai 5). Šv. Ambrozijus reikalauja, kad Bažnyčios nuomonė apie stabme!-

1) Ap. Darb., XVII, 24-31.

2) L. VIII.

3) „In Luc“., VI. 104—105, in P. L, XV, 1096 —1097. 4) „Oratio Catechetica Magna“ in P. G., XLV, O sąą. 5) „De catechisandis rudibus“, in P. L., XL, 307 sąą.

—3—

džius būtų tokia pat, kurią skelbė 'šv. Povilas Areopage: pago- nys privalą tikėti vieną - Dievą, pasaulio Tvarkytoją ir į Auk- ščiausiąjį Gėrį; jie turį atsižadėti stabmeldystės ir priimti Kristų kaipo Išganytoją, kuris per savo darbus ir savo prisikėlimą įro- dė savo dieviškumą. Sv. Gregorijaus katechėzė duoda nurody- mų, kaip krikščionių katechetai privalo elgtis su skirtingais prie- šais, ypač pagonimis, žydais ir eretikais. Jo nurodymų santvar- ka yra greičiau apologetinė, gvildenanti kai kuriuos daromus krik- ščionių doktrinai priekaištus, negu katechetinė. Tik šv. Augu- stino dėka mes žinome apie šitos rūšies katechėzes, jų meto- dą ir objektą. Jis rūpestingai aprašinėja laikymosi būdą, sekti- nąjį planą ir svarstytinąją medžiagą. Jis nurodo sėkmingą elgi- mosi taktiką su neišmanėliais (rudis arba indoctus), su žmogu- mi, nusimanančiu apie Šventąjį Raštą ir krikščioniškąją literatūrą, ir pagaliau su literatūrinio išsilavinimo žmogumi, bet religiniu ignorantu. Jis įdeda dvi pavyzdingąsias pamokas, vieną ilgą ir kitą trumpą, kurios pagal reikalo naudojamos. Kiekviena pamoka susideda iš įžangos, papasakojimo ir užbaigos.

A. Katechumenai. — Kandidatai, patenkinamai atlikę įžangi- nius uždavinius, ir kurių krikšto prašymus priėmė, anksčiau stro- piai ištyrus jų pareikštus motyvus, buvo įrašyti į katechumenų tarpą. Po įvairių liturginių funkcijų, kaip ekzorcizmų, paženkli- nimo kryžiaus ženklu, pašventintos druskos paragavimo, patepi- mo aliejais, katechumenus atskirdavo nuo seiiųjų draugų ir pri- imdavo į tikinčiųjų susirinkimą. Čia, tam tikroje jiems paskirtoje vietoje, jie klausėsi šv. Rašto skaitymo, aiškinimo. Naujoji iš- aukštintoji Evangelijos dorovė buvo ypatingu budu įspaudžia- ma į jų širdis ir protus. Sį pamokymą užbaigdamas dijakonas prašė klausytojų pasimelsti už jį. Po to, kaip vyskupas su iš- tiestomis rankomis pasimeldė už juos, jie išeidavo iš susirinki- mo. Katechumenatas ne visur lygiai ilgai truko. Rytuose truko trejus metus, o Ispanijoje dvejus metus. Kai kuriais atvejais bu- vo pratęstas neribotam laikui, kai kada net ligi mirties valandos.

B. Kompefentai. — Kai katechumenai buvo pakankamai pa- ruošti, Gavėnios pradžioje juos pasikviesdavo vyskupas, kad įregistruotų jų vardus į krikšto kandidatų sąrašą. Po to jie jau nebuvo „katechumenai“, bet „kompetentai“ (petere baptis- mum). Jie dabar ruošėši prie krikšto. Katechėzių turinys buvo tas pats kaip ir anksčiau, būtent tikėjimo tiesos ir krikščioniš- kojo gyvenimo praktika!), Bet jis buvo aiškinamas smulkiau, aiškiau ir analitiniu būdu. Pamokas dabar dėstė patsai vysku- pas ar jo skirtasis atstovas, o ne kuris nors klero narys ar pa- saulietis mokytojas (didaskalos).

Šių pamokymų prigimtį, būdą ir objektą geriausiai nu- rodo aštuoniolikos katechėzių serijos, kurios buvo šv. Cy- riliaus išleistos Jeruzalėje 348 m. vyskupo Maksimo vardu?)

1) Žiūr, „Constitationes Apostolicae“, VII, 89, ir P, G., Į, 1040

2 P. G. XXXIII, col. 332 sąą.

Aa

Apaštalų Išpažinimo (Credo) buvo dabar pirmą kartą mokoma. ita ceremonija buvo pavadinta „traditio Symboli“, o Romoje jį įvykdavo trečiadienyje po sekmadienio Laetare. Kelias dienas vėliau jie mokėsi Viešpaties Maldos — „traditio Orationis Do- minicae“, Šias maldas išmokdavo atmintinai, kalbėdavo jas vie- šai ir be to jas išaiškindavo nuodugniai. Abi formulės suda- rydavo „slaptosios disciplinos“ dalį. Kompatentai paskui buvo viešame tikinčiųjų susirinkime nuodugniai egzaminuojami ir tu- rėjo duoti patenkinamą išmoktųjų dalykų atsakymą. Liturgiškose apeigose kompetentai priimdavo ekzorcizmus ir rankų už- dėjimą, kad tuo būdu pareikštų savo nusistatymą nutraukti vi- sus ryšius su nuodėme ir jos autoriumi,

C. Neofitai — Nors kompetentai pagaliau buvo iškilmin- gai pakrikštyti ir sutvirtinti anksti Velykų rytą (šeštadienyje) ir apvilkti balta tunika, kurią jie nešiojo ligi sekančio sekmadie- nio, jų katechizacija dar nebuvo baigta. Pirm negu buvo galu- tinai priimti į krikščionių draugiją, jie mokėsi dar aštuonias dienas savo mokytojų vadovaujami. Šv. Cyriliaus!) Jeruzaliečio penki pamokslai taikomi neofitams nurodo ypatingą šių pamo- kymų būdą. Milano šv. Ambrozijus atidėdavo po Velykų tikėji- mo pasiapčių aiškinimą, nes šių paslapčių pergyventasai įspū- dis juos buvo tinkamiausiai paruošęs joms suprasti?) Afrikoje ypač Hiponoje šių paslapčių dauguma buvo dėstoma prieš su- teikiant šv. krikšto sakramentą. Velykų savaitę jie gaudavo pa- pildomąsias žinias apie šv. mišias, komuniją ir neofitai buvo ra- ginami ištverti naujame krikščionių gyvenime?).

Kad nuolatinės kunigų ir katechetų tais laikais pastangos buvo gausiai Dievo palaimintos, aišku iš puikių pasiektų pase- kų: net pagonys stebėjosi krikščionių pavyzdingu elgesiu ir kentėtojai savo tikėjimą užantspaudavo savo krauju.

III. Nuo penktojo šimtmečio pabaigos ligi devintojo.

Nors senoji organizacija dar gyvavo įvairiose Afrikos,*) Is- panijos*) ir Galijos“) dalyse, katechumenatas pradėjo visur grei- tai nykti, Kiikšto teikimo dienos daugėjo. Kūdikių krikštas vis buvo dažnesnis. Bažnyčia, dabar galinga Italijoje, Šiaurinėje Af- rikoje, Ispanijoje ir Galijoje, pradėjo priiminėti į savo globą šiau- rinių kraštų barbarus. Ištisos giminės dažnai atvirsdavo masė- mis ir buvo krikštijamos dar pakankamai nesusipažinusios su Kristaus mokslu. Toki subrendę konvertitai — ir vaikai, vos

1) P. G., XXXIII, col. 1065 sgą.

2) „De Myst.“ 1, 3, in P. L., XVI, 389.

3) Šv, Augustinas, Serm. cclx, in. P. L., XXXVIII, 1202; Serm. ccclii, in P. L., XXXIX, 1560.

4) Žiūr. Fulgencijus iš Ruspo, Serm. Ixxviii, in P. L, LXV, 950.

5) Žiūr, šv. Izidorius, „De offic“., ii, XXI, in P. L., LXXXIII, 814,

$) Žiūr. Gennadijus, „De Eccl dog.“, Ixxiv, P. L., LVIII, 997.

au is

ateidavo į protą — privalėjo išeiti krikščioniškojo mokslo kursą, kad geriau susipažintų su krikšto dedamomis pareigomis. Juos mokydavo krikšto tėvai, gimdytojai ar kunigai.

Katechumenato katechėzes pakeitė krikščioniškasis pradžia- mokslis. Kaip kituomet katechumenai „gaudavo“ Tikiu ir Vieš- paties maldą, taip dabar, tų pačių formulių lotyniškai ar savo kalba išmokę atmintinai, gaudavo paaiškinimą iš kunigo ar ka- techeto. Karolio Didžiojo imperijoje ta pati programa visur įsi- galėjo. Frankfurto susirinkimas 7904 m. nutarė, kad visi privalo mokėti Credo ir Pater!),

Karolis Didysis nemokantiems atkalbėti šių dviejų formulių draudė būti krikšto tėvais. Pas Alkuiną (735—804) mes pirmą kartą randame vadovėlį, panašų į mūsų katechizmą. Klausimų ir atsakymų formoje jis lotynų kalba aiškina Tikiu ir Tėve mūsų. Aix-1a- Chapelle 2) susirinkimas 836 m. pareiškia, kad vaikai turi būti gerai susipažinę su Pater ir Credo. Dešimtame šimtmetyje Ratherius, Veronos vyskupas, įsakė savo kunigams aiškinti Credo ir Pater liaudžiai sakomuose pamoksluose 3). Taip pat suaugę susipažįsta su šv. Atanazo Credo, su savo luomo pareigomis ir su įvairiomis nuodėmių ir ydų rūšimis.

Galime tad lengvai spėti, kuris buvo tos epochos kateche- tinis metodas vartojamas misijų kraštuose. Misionieriai aiškino Kristaus mokslą, prisitaikydami prie savo klausytojų sugebėjimų. Jų pamokymų pagrindinius bruožus mes randame anų laikų dokumentuose. Juose glūdi apaštališkųjų ir patristiškųjų kate- chėzių elementai. Nors nugalėtosios tautos atsitiktinai ir buvo verčiamos priimti tikėjimo jungą, šiaip jau misionieriai naudo- josi paprastais įtikinėjimo būdais ir savo mokymą rėmė pavyz- džiu, savo šventu gyvenimu ir atsidavimu savo pareigoms.

Misionierių katechėzės pirmiausia smerkia stabmeldystę ir pagonizmą. Šv. Eligijus mini daug jų prietarų *), ir Concilium Liptinense5) išskaičiuoja bent trisdešimt. Paskui aiškinama vieno Dievo, dangaus ir žemės Sutvėrėjo, esimas, Įsikūnijimo mokslas, trumpa religijos istorija ir Atpirkimo reikalas, seka krikšto ir atsižadėjimų dėstymas, vengtinų nuodėmių ir pildytinų prie- volių sąrašas ir galutinių dalykų suminėjimas, ypač amžinosios bausmės ir atpildo.

Anglijos apaštalo šv. Augustino metodą galime nuvokti iš jam siųsto Gregorijaus Didžiojo laiško karaliaus Etelberto atsi- vertimo proga 597 m.6), Kitą katechetinę programą nurodo B0- nifacas V 624 m. laiške Nortumberlando karaliui Edvinui, ku- riame jis ir jo visa šeima raginama priimti tikėjimą 7). Žmogaus

—-—

1) Mansi, XIII, 908.

2) Mansi, XIV, 681.

3) „Synodica“, 12, in P, L., cxxxvi, 563.

4) „Vit. S. Eligi““ 11, XV, in P. L., LXXXVII, 524—550.

5) „Indiculus superstitionum et paganiarum“, in P. L. LXXVII, 810 sąą. S) „Epist.“, lib. XI, epist. XXVII, in P. L., LXXVII, 1139.

+) „Epist.“, III, in P. L., LXXX, 438.

=

kilmės ir likimo klausimas, matos, vaidino žymų vaidmenį beka- techizuojant anglo-saksus '). Sv. Eligijaus pamokymai yra tarsi Didache dviejų kelių ir šv. Augustino De catechizandis rudi- bus aidas?) Sv. Galijaus pamokslai ant Konstancijos ežero krantų panašiai primena šv. Augustino narratio3). Popiežiaus laiškas, kurį šv. Bonifacas, po to kaip buvo Gregorijaus II kon- sekruotas Romoje, atnešė germanų giminėms 4), ir šv. Lebvino prakalba Merkle*) vaizduoja misijų darbą Vokietijoje.

IV. Viduriniai amžiai;

Viduriniuose amžiuose katechumenų ir suaugusių katechi- zacija baigiasi: vaikai mokomi religijos. Pirmiausia tėvai privalo susirūpinti, kad jų vaikai pažintų tikėjimo tiesas. Todėl Bažny- čia reikalauja, kad krikšto tėvai ir norį vesti ar ištekėti pa- kankamai mokėtų tikybos. Kunigija taip pat įpareigojama mo- kyti. 1254 m. Albi sinodas įsako, kad sekmadieniais ir šventa- dieniais septynerių metų vaikai vyktų į bažnyčią susipažinti su Kristaus mokslu ir išmoktų Tikiu, Tėve mūsų ir Sveika Marija. Taip pat, Karoliaus Didžiojo laikais mokykloms besidauginant, religija dėstoma ne tik kaipo atskiras objektas, bet yra visų dės- tomųjų dalykų pagrindas, ir tikėjimo dvasia gaivina visas mokslo šakas. Pagaliau, ilgus pamokymus prieš krikštą dabar pakeitė platus paruošimas prie išpažinties ir šv. komunijos. Išpažinties maldaknygės, išpažinties veidrodžiai, dešimties Dievo įsakymų ir įvairių rūšių nuodėmių išaiškinimas, komunijos traktatai daugėja.

Du nauji metodai, turėję nemaža pasisekimo ir įtakos vė- lesniam religijos mokymui, atsirado dvyliktame šimtmetyje. Pir- masis, vadinamas E/ucidarium, ima pradžią iš Honorijaus Autuniečio *). Honorijaus Elucidarium dal nasi į tris dalis ir apima Apaštalų simbolą (Tikiu), dorovinį, fizinį blogį ir galutinius žmogaus dalykus, ypač palaimintųjų ir pasmerktųjų buitį, An- trasis metodas Sepženarium yra Hugo Viktoriečio '). Jis aiškina mokslą septyniuose skyriuose ir lygina jį ar pastato prieš sep- tynis kitus mokslo dalykus. Pavyzdžiui, septyni Tėve mūsų mal- davimai sugretinti su septyniais palaiminimais ar septyniomis

v. Dvasios dovanomis; prieš septynias didžiąsias nuodėmes pastato septynias pagrindines dorybes ar septynis gailestingumo darbus. Šis dėstymo būdas, neabejotinai paskolintas iš šv. Au- gustino *), buvo labai populiarus, ir jo įtaka jaučiama bemaž kiek- viename vidurinių amžių katechetikos veikale. Įvairūs susirinki-

1) Bede „Hist. Eceles.“, II, XIII, in P. L., XCV., 104. 2) „Vita'Euigii“ II, VIII, in P. L., LXXXVII!, 518; II, XV, ibid. 524—550. 3) „Serm“., in L., P. L., LXXXVII, 13 26. 4) „Epist.“,VII, in P. L, LXXXIX, 504—505. 5) „Vita s.Lebwini“ XII, in P. L., CX XXII, 890. s) P. L. CLXXII, 1109—1176. a 7) „De guingue septenis sen septenariis opuseulum“, in P. L., CLXXV, 405—414. 5) „De Sermone Domini in monte“ in P. L. XXXI1V, 1235—1286.

72

mai įsakinėjo kunigams, kad jie aiškintų tikintiesiems, be kitų dalykų, septynis gailestingumo darbus, septynias pagrindines dorybes, septynis sakramentus ir t. t.!). Tarp įvairių Sepiena- +ium įkvėpių eilėraščių pažymėtina F/orefus, kuris aiškina svar- biausias dogmas ir įvairių dorybių žiedus.

Kam buvo nesuprantamas rašytas žodis, tas mokėsi žiū- rėdamas į vitražus, į tapybos kūrinius ir paveikslus, kurie puošė bažnyčias ir vaizdavo Biblijos scenas, šventųjų gyvenimą ar mirtį. Tai buvo vadinamoji „Vargšų Biblija“. Paveikslų cen- trą sudarydavo įžymiausi Naujojo Įstatymo atsitikimai, juos gi supo Senojo Įstatymo prototipai. Paveikslo viršuje buvo ati- "tinkamas parašas. Iš šito atsirado vėliau „katechizmai paveiks- . Juose“, vaizduoją savo pamokymus taip realiai ir apčiuopiamai, kad ir nemokytas galėtų suprasti. Kiti konkretūs mokymo būdai buvo bažnyčiose statomos kutelės Kalėdų metu, Velykų grabai ir keturiolika paveikslų primeną Kryžiaus stotis. Pagaliau pa- "naudoti dramatiški misterijų ir stebuklų vaidinimai. Per bažny- tinių metų įvairias šventes bibliniai įvykiai ir atsitikimai buvo vaizduojami gyvais paveikslais ir vaidinimais. Pirmiausia šie vaidinimai buvo ruošiami bažnyčiose lotynų kalba. Vėliau jie buvo statomi liaudies kalba ir atvirame ore.

Daug ir kitų šio laikotarpio autorių padirbėta katechetikai, Alkuino mokinys Rabanus Maurus (m. 856) savo De Disci- „plina Ecclesiasticų veikale paliko katechetams brangių pamoky- mų. Šv. Edmundas Kanterburietis (m. 1224) parašė labai popu- liarų maldos, septynių didžiųjų nuodėmių, dekalogo ir sakra- mentų išaiškinimą. Šv. Tomas Akvinietis (m. 1274), didysis Baž- nyčios Daktaras, taip pat parašė katechizmą, skiriamą kateche- tams. Šis katechizmas aiškina Apaštalų Tikiu, Sakramentus (są- ryšyje su aštuntuoju Tikiu straipsniu), Viešpaties maldą, Sveika Marija ir įsakymus. Jis pasižymi kalbos paprastumu ir sugreti- nimu vienų tiesų su kitomis katalikiškos doktrinos tiesomis. Šis -angeliškojo Daktaro vadovėlis buvo plačiai vartojamas klero ir mokyklos mokytojų tryliktame ir keturioliktame šimtmetyje.

Vienas įžymiausias šio laiko katechetas buvo Jonas Ger- sonas (m. 1429). Gersonas aiškiai mato, kad Bažnyčios reforma 4uri prasidėti su jaunuomenės religijos mokymu. Nors jis buvo Paryžiaus universiteto kancleris, laisvąjį savo laiką jis pašvęs- -davo jaunimui mokyti. Jo draugai jam prikaišiojo esą nedera tokiam aukštos pozicijos žmogui aikvoti savo laiką vaikams. Jis pasiteisino parašydamas trumpą traktatą „De parvulis ad Chris- tum trahendis“. ' Šiame veikalėlyje jis pataria susirūpinti vaikų religiniu auklėjimu nuo pat mažens, kalba apie blogus padari- nius juos apleidus, nurodo vartotinas priemones, su kurių pa- ;galba galima vaikus patraukti prie Kristaus, ir aprašinėja reika- lavimus ir savybes, kuriomis turi pasižymėti kilnioji katecheto profesija, Jis griežtai pataria naudotis religijos vadovėliais, ku-

1) Mansi, XXIV, 410—413.

pa

riuose vaikai randa vyriausių tikėjimo tiesų paaiškinimą. Jo „Opus tripartitum de praeceptis decalogi, de confessione et de arte moriendi“ veikalas, kurį jis parašė sielų ganytojams, buvo. i populiarus Prancūzijos diecezijose ir vyskupų rekomen- uotas.

Prieš pat Reformacijos laikotarpį pastebimas religinis smu-- kimas. Dorovingumo palaidumas vidurinių amžių gale skau- džiai atsiliepia katechizacijai. Bažnytinio autoriteto pagarba. griaunama iš pagrindų prakalbomis ir pamiletais. Kunigai ir pa- sauliečiai mokytojai buvo dažnai niekinami tėvų ir vaikų. Reli-- ginis mokymas laipsniškai nebetenka savo paprastumo ir ma- sinančios istorinės formos ir yra vis labiau ir labiau argumen-- tatyvinis ir apologetinis. Bet tarp žmonių, kuriuos Apvaizda iš- kėlė Bažnyčios krizio metu, nedaug atsirado tokių, kurie būtų. atsidavę katechetinei dvasiai gaivinti,

V. Nuo šešioliktojo ligi devynioliktojo šimtmečio.

Nors su Liuteriu ir su spaustuvės išradimu rišaši kate- chizmo vardas ir ligi šių dienų jis savo vardą yra išlaikęs, ne- galima vienok pasakyti, kad su Liuteriu atsirado katechizmas. Jo forma ir turinys jau seniau buvo žinomi. Pirmiausia, mes. jau minėjome ne vieną veikalą, kurs nors ir neturėdamas kate- chizmo vardo, yra tačiau „katechizmas“ savo turiniu. Alkuino. traktatas, Honorijaus Elucidarium, trumpa Tortozos (1429) su- sirinkimo santrauka buvo prieš Liuterį. Taip pat Liuteris buvo: susipažinęs su Diedericho (1470) C/ristenspiegel ir su Bohemi- jos brolių Kinderfragen. |o prašomi, tūli Liuterio tiesioginiai sekėjai paruošė vaikams katechizuoti vadovėlių. Jų kompozici- jos yra reprodukuotos „Monumenta Germaniae paedagogica“. Liuteris, rašydamas savo katechizmą, seka Bažnyčios nuo šimt- mečių vartojamą praktiką ir prisišlieja prie amžiais nustatytų papročių. Kas yra tikro, tai kad nuo Liuterio laikų „katechiz- mo“ vardas duodamas tai knygai, kuri aiškina pagrindinį krik- ščionybės mokslą klausimų ir atsakymų forma,

Katechizmas dabar yra bendra katalikų ir protestantų nuo- savybė, ir įvairūs jo laidimai plaukte plaukia iš spaustuvės. Neį-- manomas dalykas duoti pilną spausdintų katechizmų sąrašą. Tepaminėsime įžymesniuosius katechizmus. Martynas Mažvydas;. liuteris, žemaičių bajoras (m. 1562) išleido 1547 m. pirmą lie- tuvių kalba knygą „Cafechismusa prasty szadei“, spausdintą Ka- raliaučiuje. Lotynų kalba rašytoje prakalboje, kreipiasi autorius į Didž. Lietuvos kunigus, ragindamas juos rūpintis lietuvių. liaudies tikybiniu švietimu, nes „anot jo, „mūsų tauta nemokyta ir tamsi, nieko nenusimananti apie krikščioniškąją dorą ir tiky- bą, kaip maža terasi liaudies tarpe tokių, kurie ne tik kad su- prastų katechizmą, bet dargi nors žodį galėtų tarti iš Tėve mū- sų“ maldos... Daugelis dar lig šiolei atvirai praktikuoja pago- nybę ir viešai ją išpažįsta: vieni medžius, kiti upes, treti žalčius,

ū

kiti dar kitus daiktus garbina, atiduodami jiems Dievo garbę. Vieni garbina Perkūną, kiti Laukosargą už žemės vaisius, arba Žemepetį už laimingą gyvulių auginimą. Kurie burtais verčiasi, tie savo dievais laiko Aitvarus ir Kaukus“.

Po tos prakalbos eina kita, jau lietuviškai, patiems skai- tytojams: Knigieles paczias byla Letuvinikump jr Szemaicziump, kurioje atpasakojamos auksčiau minėtos mintys.

Po „bylos“ eina trumpa abėcėlė, paskui trumpas katechiz- mas ir 11 giesmių su gaidomis.

Pastorius Baltramiejus Vilenžas (m. 1587 m., kaipo Kara- liaučiaus lietuvių parapijos klebonas) išvertė mažąjį Liuterio katechizmą „Enchiridion (Catechizmas maszas, dael paspalitų Plebonų ir Koznadijų“, Karaliaučiuje 1579 m.!). 1563 m. Kal- vinas parašo katechizmą prancūzų kalba ir atsargiai skiepija savo hereziją 2). |

Lietuvoje reformacija plito labiausiai Kalvino mokslo pa- vidalu. Kalvinus rėmė galinga ir turtinga Radvilų giminė. Jie įsisteigė keletą savo mokyklų ir spaustuvę Kėdainiuose. Garsi jų buvo mokykla Kėdainiuose (1625— 1824), ėjusi lenktynių su taip pat garsia jėzuitų mokykla Kražiuose (1616—1840). Refor- matų tikybinio švietimo židiniais iš pradžios buvo Vilnius, o "paskui Kėdainiai. 1598 m. Viiniuje jie išleido „Polski z Lilew- skim Katechizm“. Parašė jį Vilniaus žemiečių raštininkas Mal- cheras Petkevičius, lenkiškai ir lietuviškai; jo turinys: katechizmo tiesos, maldos, giesmės ir psalmės.

Kova su reformacija Lietuvoje pagimdė lietuvių katalikų tikybinę literatūrą. Reformaciją (ypač Kalvino mokslą) platino Lietuvoje daugiausia Ienkų protestantai. Galingiausi jos rėmėjai buvo Radvilas. Buvo laikas, kuomet Žemaičiuose beliko tik 7 bažnyčios. Katalikai sukruto. Vilniaus vyskupas Protasevičius atsigabeno Vilniun mokytų vienuolių įėzuitų (1569), kurie čia įsisteigė aukštesnę mokyklą kolegiją, virtusią paskui akademija. Uolus Žemaičių vyskupas Merkelis Oiedraitis, jėzuitų padedamas įstengė sugrąžinti katalikybei žemaičius. Atgyjant katalikų ti- kėjimui, pasirodo ir pirmieji Lietuvoje jų raštai lietuvių kalba. Toje raštijoje daugiausia pasidarbavo kun. Mikalojus Daukša ir kun. Kanstantinas Sirvydas.

Daukša buvo žemaitis, Žemaičių vyskupijos kanauninkas ir Betygalos klebonas. Jis yra vienas stropiausių vysk. Oiedrai- čio bendradarbių. Jo paragintas ir lėšomis išvertė ir išleido Vilniuje jėzuito Ledesmo katechizmą 1595 m. *).

Anglijoje „Book ot Common Prayer“ (1549) yra pirmasis katechizmas su trumpu dešimties Dievo įsakymų ir „Tėve mū- sų“ paaiškinimu,

10 1) V. Zajančkauskas Lietuvių literatūros vadovėlis, p. 39 ir 41, Vilnius, 24,

2) „Le formulaire d'instruire les enfants en la chrestientė, fait en maniė- Te de dialogue on le ministre intervoge et Venfant repond“.

*) Zajančkauskas, ibid. p. 48, 44,

= O 4

Katalikiškosios katechizacijos atgimimas po Reformacijos turi daug priežasčių. Uolus tikybos mokymas yra penkioliktame šimtmetyje prasidėjusios religinės reformos pasėka. Jis gavo naujų akstinų, kaip: staigi religinė revoliucija, šventų ir mokytų vyrų pastangos ir labiausiai energingas Tridento susirikimo (1545 — 1563) balsas. Šis pastarasis savo penktame ir vėl dvi- dešimt ketvirtame posėdyje karštai primena ganytojams jų pa- reigą mokyti jaunuomenę religijos. Vyskupai spiriami sutvar- kyti religijos mokymą savo diecezijose. Dažni sinodų šauki- mai svarsto jaunuomenės auklėjimo klausimus; įsikuria daug vie- nuoliškųjų ordenų, kurie savo pirmuoju uždaviniu stato jaunuo- menės auklėjimą, ir krikščioniškojo mokslo brolijos greit išugdė gražių vaisių.

Iš katalikų katechizmų rašytojų tarpo šv. Petras Kanizijus ?) (m. 1597) neabejotinai užima garbingą vietą. Jo platusis kate- chizmas pavadintas „Summa doctrinae christianae per guaestio- nes tradita“, pasirodė 1555 m., nors jaunuomenei skirtas, veika- las rašytas lotynų kalba. Anais humanistiniais amžiais lotynų kalba buvo dėstoma kiekvienoje kaimo mokykloje. 1556 m. jis paskelbė savo trumpą Summa — „ad captum rudiorum acco- modata“. Vokiečių kalba veikalo vertimas pasirodė 1558 m. Tai buvo trumpiausias ir labiausiai prasiplatinęs Kanizijaus kate- chizmas. Tretysis ir vidutinio dydžio katechizmas pasirodė 1559 m. ir buvo įvardintas „Parvus catechismus catholicorum“, Kani- zijaus katechizmo padalinimas yra šitoks: tikėjimas, viltis ir malda, meilė, Dievo ir Bažnyčios įsakymai sakramentai ir krik- ščioniškasai teisingumas. Kanizijus ypatingai akcentuoja ir ple- čia klaidatikių puolamą mokslą. Jis aiškina rimtai, neaistringai ir taikiai, Situo būdu jis skiriasi nuo savo priešų. Jo biogra- Tai pastebi, kad jis vengęs mechanizuoti vaikų atmintį ir sten- gęsis pritaikinti savo mokymą jų sugebėjimams. Jis daugiau pa- sitikėjęs malda negu bauginimais ir bausmėmis, ypatingai rūpi- nosi silpnesniais ir vargingesniais mažutėliais ir raginęs vaikus dažnai eiti prie šv. Sakramentų.

Kuo šv. Petras Kanizijus buvo Voketijai, kardinolas Ro- bertas Beliarminas (m. 1621) buvo Italijai. 1598 m., popiežiaus Klemenso VIII įsakymu, palaimintasis Beliarminas paskelbė krikš- čioniškosios doktrinos ar katechizmo „Dotrina cristiana breve da imparasi a mente“ santrauką. Veikalas yra sutvarkytas klau- simų ir atsakymų forma, bet jo ilgi sakiniai buvo neigiamas veikalo pažymys. Katechetams jis parašė „Dichiarazione piū copiosa della cristiana“ traktatą. Jo veikalai buvo išimtinai skirti Romos jaunuomenei mokyti ir tik popiežiaus įsakymu buvo pri- imti kitose diecezijose. Vatikano susirinkimo metu (1870) pop. Pijus IX pageidavo, kad Beliarmino katechizmas būtų oficialinis katalikų pasaulio katechizmas.

!) Cfr. Otto Braunsberger, „Beati Petri Canisii Epistulae et Acta,“ (8 vol:, Freiburg im B., 1896—1923),

=

Katechizaciją žymiai pastūmėjo išleistasis „Catechismus Ro- manus“. Tridento susirinkimas (1545 — 1563) nutarė atspaus- dinti šį katechizmą, bet jis tebuvo išleistas 1566 m. šv. Pijaus V šia antrašte: „Catechismus ex decreto Concilii Tridentini ad parochos Pii V jussu editus Romae, 1566. Šv. Karolius Baro- mėjus yra žymiausias šios knygos autorius. Veikalas keturiose dalyse dėsto Apaštalų išpažinimą, Sakramentus, dešimt įsaky- mų ir Viešpaties maldą. Jis ne mokyklai skiriamas, bei gany- tojams, mokantiems katekizmo. Jis labai suvienodino krikščio- niškosios doktrinos dėstymą ir davė stiprų smūgį protestantų priekaištams.

Verta čia paminėti ne vieną septynioliktojo ir aštuoniolik- tojo šimtmečio katechizmo autorių. 1686 m. Bossuetas paskel- bė Meaux diecezijai katechizmą ir parašė ne vieną instrukciją, kaip juo naudotis. Šis katechizmas prisilaiko psprastos tvar- kos, tik prieš kiekvieną pamoką dedamas konkretus istorinis pavyzdys. Airijoje du garsūs autoriai stovi vienas šalia kito: Armago arkivyskupas dr. Railly (m. 1758) ir Cashelo arkiv. dr. Butleris (m. 1791), ;

Įsigyvenę katechizmai ligi šešioliktojo šimtmečio turi šiuos bendrus bruožus: 1. krikščioniškoji doktrina dėstoma klausimų ir atsakymų forma. Tačiau naujasis Augsburgo Fleury kate- <chizmas ir Yorke religijos vadovėlis sumaniai jungia klausimų atsakymų ir nuoseklaus dėstymo metodus. 2. Visi katechizmai remiasi keturiomis formulėmis,kurios sudaro krikščioniškojo moks- lo griaučius: Credo, Sakramentai, Įsakymai ir Viešpaties malda. 3. Dieceziniai katechizmai dažnai turi du ar tris leidimus: trumpąjį, vidutinį ir platųjį. Jie yra koncentriniai: antrasis turi pirmojo leidimo klausimus ir trečiasis pirmų dviejų. Mažesnės reikšmės klausimai, skiriami vyresniems ir gabesniems mokiniams, daž- nai žymimi žvaigždute.

Daug šio laikotarpio rašytoju, nors ir neparašė katechizmų, praturtino katechetikos mokslą, Šv. Pranciškus Ksaveras, didy- sis Rytų misionierius, yra vienas iš daugelio žymus katechetas. Jo laiškas iš 1544 m. gruodžio 1 d. duoda mums smulkų jo metodo paaiškinimą ir yra brangus katechetams keliarodis. Jo pamokymus lydi dažni tikėjimo aktai aiškinant didžiąsias ant- gamtines paslaptis, kurios sudarydavo atskirų katechėzių objek- tą. Kalbėjome apie šv. Karoliaus Baromėjaus, Milano arkivys- kupo (m. 1584), nuopelnus. Jis ne mažiau ka'p per šešis pro- vincijos susirinkimus plačiai svarsto katalikiškųjų mokyklų būk- lę ir katechetų bei religijos mokytojų pareigas. Jis stengėsį vi- sur įkurti krikščioniškojo mokslo broliją. sv. Pranciškus Sale zietis, Genevos vyskupas (m. 1622), buvo taip pat uolus krikš- čioniškojo mokslo brolijų globėjas, rašė traktatus, skiriamus ku- nigams, apie katechizaciją ir patsai dažnai mokė vaikus. Jonas Jokubas Olier (m. 1657) buvo garsus katechetinių klasių stei- "gėjas Paryžiaus šv. Sulpicijaus parapijoje ir plačiai žinomas kai- po šv. Sulpicijaus metodo autorius. Fenelonas, Cambrai arki-

vyskupas (m. 1715), paskelbė daug raštų apie krikščioniškąjį auklėjimą ir savo traktate apie „Mergaičių auklėjimą“ nutiesė krikščioniškosios ditaktikos principus, Benediktas XIV išleido daug laiškų, instrukcijų ir enciklikų krikščioniškosios doktrinos. ir katech'zmo klausimu,

Šešioliktasis, septynioliktasis ir pirmoji aštuonioliktojo šimt- mečio pusė pasižymi katechizacijos pažanga. Katechizmo mo- koma nuosekliai ir atsidėjus. Katechizmas yra kiekvienos šei- mos stalo knyga. Jis buvo taisomas; papildomas, prie dienos. reikalavimų pritaikomas; taip buvo ypač su Kanizijaus vadovė- liu, kurs visuomet palieka savo rūšies modeliu. Aštuonioliktojo šimtmečio galeir devynioliktojo pradžioje religinis auklėjimas smunka. Racionalizmas, nuosekli Liuterio paskelbto privatinio sprendimo principo išvada, ir kiekvieno išviršinio autoriteto pa- neigimas religijoje žymiai įsiskverbia į pedagoginę literatūrą, Racionalistai sakosi tebetikį tuos dalykus, ar jie būtų apreikšti ar ne, kurie protu įrodomi. Jie tereikalauja vieno būtino daly- ko — gero elgesio; Dievo pagalba esąs pertekliaus dalykas,

Šitokios racionalistinės tendencijos, įsigalėjusios ne tik inte- ligentijoje, bet praplitusios ir populiariuose leidiniuose, pasiekė. laipsniškai ir katalikų katechetus. Dorybė ir dorovė labai akcen- tuojama. Doktrinos principų nepaisoma. Jie esą tik kelia ne-- reikalingus ginčus. Gimtoji nuodėmė, pavyzdžiui, esanti, jų ma- nymu, tam tikra kliūtis dorybei praktikuoti, bet tylėta apie rea- tus culpae; malonė esąs tam tikras palengvinimas praktikuoti dorybę, bet neužsiminta apie antgamtinį malonės gyvenimo cha- rakterį. Religijos mokymo metodas nebuvo autoritatyvinis apreikš- tųjų tiesų konstatavimas ir pozityvinis jų aiškinimas besiremiant Bažnyčios autoritetingais mokytojais. Vyraujantis metodas yra sokratinis ar heuristinis, metodas veltui tvirtinąs, esą re- ligijos tiesos glūdi vaikuose įskiepintos ir tereikia jas įsąmo-- ninti progresyviniu klausinėjimu. Katechizmo padalinimas nu- tolsta nuo tradicija nustatytos tvarkos. Kanizijaus katechizmai,. kituomet taip populiarūs, pavadinti nepraktiškais ir pakeisti ra- cionalistinės dvasios katechizmais. Iš tiesų, sunku pasakyti, koki būtų buvę nuostoliai Bažnyčiai, jei ne katalikų liaudies tikėjimas, viešųjų pamaldų ir liturgijos ceremonijų palaikomas.

VI. Naujieji laikai.

Devynioliktame šimtmetyje pražysta ketechetinė literatūra. Ji jungia katalikišką dvasią ir korektiškus pedagogikos princi- pus. Šio visuotinio susidomėjimo priežastis yra nuolatiniai ir- karšti popiežių atsišaukimai, provincijų susirinkimai, kunigijos uolumas ir įsikūrimas įvairių vienuolijų išimtinai krikščioniškam auklėjimui atsidavusių. Katechizacija yra dabar atskira teologiš- kojo mokslo šaka katechetika vadinama. Katechetikos laikraš- čiai ir vadovėliai skubiai spausdinami įvairuose kraštuose, Dog- ma ar apreikštoji tiesa yra vėl viso religinio mokymo pagrindu

12

Biblinė istorija, dieviškojo apreiškimo istorija, užima sau tinka- mą vietą. Bažnyčios istorija, organizacija, liturgika dažnai pri- menama vaikams. Daugiau kreipiama dėmesio į gilų tiesos su- pratimą, negu į atminties darbą; nepamirštama valios bei jausmų,

Šito katechetinio atgimimo centru yra vokiečių kraštai. Mes tegalime čia paminėti vyriausius vokiečių rašytojus, kurie daug nusipelnė katechetikos mokslui. Bernardas Overbergas (m. 1826) yra biblinės istorijos ir katechizmo autorius. Jis nustatė glau- <džius santykius tarp katechizmo ir biblinės istorijos, pasmerkė ydingus mechaniškos atminties padarinius ir sugebėjo savo pa- mokymais suįdominti vaiko protą, jo nevargindamas. Jis sten- „giasi pasiekti ne tik protą, bet širdį ir valią. Salzburgo arki- vyskupas Augustinas Gruberis (m. 1835), iškėlė tinkamon aukš- tumon šv. Augustino biblinį ir istorinį metodą. Jonas Hirsche- ris (m. 1865) yra daugelio katechetinių veikalų autorius ir yra kitus paakstinęs dirbti šioje dirvoje. Jis panašiai pabrėžia arti- 1mą santykį tarp biblinės istorijos ir katechizmo, smerkia abs- traktiškų formulių kalimą atmintinai ir ragina susirūpinti vaikų širdies lavinimu. Juozas Deharbe (m. 1871), alzasietis, Bavari- jos vyskupų raginamas, parašo katechizmą, kurs plačiai prasi- platino ne tik Vokietijoje, bet taip pat Anglijoje, Amerikoje ir kituose kraštuose. Deharbo katechizmas respektuoja senąsias katechetikos tradicijas, parašytas lengvu stiliumi, bet per daug krei- pia dėmesio į definicijas, turi per daug klausimų, per dažnai var- toja nesuprantamus vaikams teologiškus posakius. Jonas Schus- teris, Rottenburgo diecezijos kunigas, parašė Biblijos istoriją, kuri ne kartą taisyta įsigalėjo S visų civilizuotų tautų mo- kyklose. Friderikas Justas Knečht iš Badeno Freiburgo, laiko- mas aukščiausiu biblinės istorijos autoritetu ir katechetikos ben- drai. Per paskutinius dešimt metų didelis katechizmų ir ka- techėzių srityje veikimas susidarė įsikūrus Miincheno ir Vienos katechetų draugijai. Jų pažiūros yra dėstomos Mūncheno Ka- įechetische Blėtier ir Vienos Christlich-pūdagogische Blūtter.

Prancūzijoje, šio laiko katechetų tarpe, pasižymėjo Orleano vyskupas Feliksas Dupanloup (m. 1878). Jo katechizmas su- statytas Deharbo knygos pavyzdžiu. Svarbesnis katechetikos mokslui yra jo magistrališkas traktatas „Methode gėnėrale des catėchismes“. Sis veikalas yra platesnis išdėstymas kito labai žinomo veikalo, „Šv. Siulpicijaus metodas“, kurs buvo paskelb- tas 1832 m. Paryžiuje ir aiškina katechėzių sistemą, vartojamą Sv. Siulpicijaus parapijoje.

Italijoje kardinolas Capecelatro (m. 1824), Paduvos arki- vyskupas, buvo katechetų sąjungos organizatorius ir pirmojo kunigams skiriamo katechetikos žurnalo įsteigėjas. Katalikiška- sai jaunuomenės auklėjimas, peršokęs net Italijos sienas, yra Don Bosco (m. 1888) ir jo įsteigtos Saleziečių Kongregacijos nuopelnas. Jo mokymo metodas remiasi mokytojo ir mokinių nuoširdžiu bendravimu vengiant bausmės. Jis stengiasi, kad

— a

pamokos būtų malonios ir viliojančios, dažnai vartoja religinius lavinius ir labai pasitiki malone ir malda.

Jungtinėse Amerikos Valstybėse kun. P. C. Yorke išlei-- džia 1898 m. religijos veikalą skiriamą parapijų ir sekmadienio mokykloms. Autoriaus uždavinys buvo paruošti įvairių laipsnių. vadovėlį, atitinkamą mokinių sugebėjimams įvairiose klasėse. Savo veikalo pagrindan jis deda Baltimorės katechizmą. Auto- rius atsargiai parenka kiekvienai klasei tokius klausimus ir at- sakymus, kurie būtų suprantami mokiniams. . Kiekviena pa-- muka susideda iš papasakojimo, klausimų ir atsakymų ir him- no. Gražios iliustracijos konkrečiu būdu vaizduoja atitrauktas pa- mokos tiesas. Iliustracijos, kaip ir skaitymai, paimtos dažniau- siai iš biblinės istorijos, be to Yorke vadovėlis labai vykusiai jungia katechizmą su bibline istorija. Mokiniai mokosi katechiz- mo teksto iš pavyzdžių, paveikslų ir eilių. (Galima jam tačiau prikišti per didelį atminties darbo reikalavimą.

Kas ypatingo galima pastebėti, tai kad Amerikoje, Angli- joje ir Airijoje daug dėta pastangų suvienodinti katechizmui. Ne- vienas provincijos susirinkimas šitą nutarimą yra padaręs, ir trečiasis visuotinis Baltimorės susirinkimas (1884) nutarė išlei- sti pataisytą Butlerio katechizmą. Sešių vyskupų komitetas 1885 m. šitą nutarimą įvykdė, išleisdamas „Catechism of Christian Doctrine, Prepared and Enjoined by Order of the Third Council of Baltimore“. Net ukus pasirodė jo įvairūs leidimai su paaiški- nimais ir net skirtingu sutvarkymu. Be to, daug naujų kate- chizmų pasirodė paskutiniais metais, kai kurie yra žymiai tobu- lesni už Baltimorės katechizmą.

Anglijoje trečiasis Westminsterio provincijos susirinkimas 1859 m. įsakė visoms diecezijoms laikytis „The English Cate- chism“. Airijoje katechizmo suvienodinimo klausimas buvo svar-- stomas Maynooth 1875 m. plenariniame susirinkime, ir vėliau paskelbtas žinomas Maynooth katechizmas. 1892 m. Dublino ar- kivyskupas Walsh ruošia katechizmą savo arkivyskupijai. Bet „sužinojęs popiežiaus Pijaus X sumanymą išleisti katechizmą, visai Bažnyčiai privalomą, dr. Walsh jo neišleido, nors komite- tas daug laiko sugaišo jį beruošdamas“. Plenarinis Sydney 1885 m. susirinkimas nutarė priimti vieną katechizmą visai Au- stralijai. Pirmiausia buvo linkę pasisavinti Maynooth katechiziną,. bet vėliau nuo jo atsisakė.

Vienodo katechizmo idėja buvo suprantama visam kata- likų pasauliui. Jo troškimus suprato Vatikano susirinkimas, su-- statęs „Schema constitutionis de parvo catechismo“. Siūlyta pa- ruošti naują vadovėlį, priimtiną visai katalikų Bažnyčiai. Dėl pasiūlymo ėjo smarkūs ginčai. Prieš katechizmo vienodumą kalba nelygūs auklėjimo laipsniai, tautų skirtingumas, ne vienodi gam-- tiniai vaikų gabumai. Katechizmas turįs prisitaikinti prie laiko ir vietos reikalų. Pažymėta, kad viso pasaulio vyskupų laisvė būtų suvaržyta, nes jie stengiasi pritaikinti katechizmą prie: diecezijos reikalų. Antra vertus, yra rimtų racijų už vienodą ka--

techizmą. Jis apsaugotų nuo klaidos, kuri lengvai pakliūva į di- ecezijos katechizmą; jis patikrintų visame pasaulyje doktrinos vienumą. Mokymo vienodumas labai palengvintų mokinių darbą, kurių tėvai dažnai kilnojasi iš vienos vietos į kitą. Taip pat, ka- techizmas turėtų didelio autoriteto tikinčiųjų akyse, jei jis būtų pripažintas aukščiausiojo Bažnyčios autoriteto. Ir kai jau eita prie diskusijų galo ir nutarimo, susirinkimas staiga buvo nu- trauktas ir atidėtas. Katechizmo suvienodinimo klausimas rodėsi esąs užmirštas, ir tik popiežius Pijus X jį atgaivino 1905 m. įsakydamas vienodą katechizmą Romai ir Romos provincijai. Pa- skutiniais metais visuotinio katechizmo problema Romos auto- ritetų stropiai studijuojama, ir pirmasis kaiechizmo tekstas ne- trukus būsiąs pasiųstas vyskupams, kad jie padarytų savo pa- stabas ir pasiūlymus.

* Išvada. — Aišku, diecezinis katechizmas, vietos Ordinaro patvirtintas, ir juo labiau visuotinis katechizmas — yra vyriau- sias katechizacijos objektas ir centras. Jis yra katechetinio darbo pagrindas, vadovaująs katechetui plečiant ir detalizuojant kate- chizme pažymėtas tiesas. Tai nereiškia, kad jau pirmaisiais mo- kymo metais jis turėtų katechizmą išaiškinti ir atmintinai išmo-. kyti ar kad tekstas turėtų užimti pirmąją vietą. Bet tai reiškia, jog katechizmo pamokas taip turi lydėti biblinė istorija, litur- gika ar Bažnyčios istorija, kad mokiniai geriau suprastų kate- chizmo tiesas ir praktiškai jas įgyvendintų.

Il. SKYRIUS Biblijos ir Bažnyčios Istorija.

I. Biblijos istorija !).

Kalbėdami apie „Biblijos Istoriją“, suprantame ne vįsos Biblijos ar apreiškimo istorijos pilnąją apžvalgą, bet Šventojo Rašto santrauką, apreiškimo istorijos sutrumpinimą, pritaikintą mokinių sugebėjimams, su įžymiausiais faktais nuo pasaulio sutvėrimo ligi Bažnyčios įkūrimo. Apaštališkosios katechėzės, kaip minėta, visų pirma rėmėsi papasakojimais iš išganymo is- torijos, kaip jie buvo įrašyti Šventajam Rašte. Šv. Rašto pa- 'mokos sudarydavo vyriausiąją katechumenų pamokymo dalį. „Biblija paveiksluose“ ir „Vargšų biblija“ buvo plačiai vartoja- mos viduriniuose amžiuose. Nuo Reformacijos ligi devyniolik- "tojo šimtmečio, Biblijos istorija, kaip specialinis mokykloms tai- komas vadovėlis, yra nežinoma; atskiras Biblijos skyrius buvo sukondensuotas į trumpus katechizmo klausimus ir atsakymus. Biblijos istorija kaipo vadovėlis atsiranda su Overbergeriu (m. 1826), Gruberiu (m. 1835) ir Hirscheriu (m, 1865), kurie aiškiai numatė istorinio elemento svarbą katechizacijoje.

A. Priekaištas. — Paskutiniais laikais kai kurie pedagogai siūlo pašalinti Biblijos istoriją iš pirmų dviejų mokyklos metų programos. Biblijos istorijos mokymas žemesniuose skyriuose, jų manymu, esąs perankstyvas. Mokiniai negalį įsivaizduoti biblinių faktų, nors ir turėtų geografinių bei gyvenimo sąlygų paaiškinimų. Biblijos kalba pilna orientališkų sinonimų. Pales- tinos papročiai vaikams svetimi. Todėl biblinė istorija gali virsti mechaniškosios atminties medžiaga,

Si nuomonė nesiskaito su tuo faktu, kad katechetas moko krikščionių, o ne pagonių vaikus. Katalikų vaikai, lanką mo- kyklą ar katechizaciją, jau yra girdėję apie Kristų, apie Palestiną ir Betlėjų. Jie lankė sekmadieniais bažnyčią ir čia yra matę biblinių paveikslų. Taigi jie yra šiek tiek pasiruošę suprasti tolimesnius šios rūšies gaunamus mokykloje ar katechizaci-

1) H. Schmitz. Die religiėse Unterweisang der Jugend, Kėln, 1920, pp. 65, 103; H. Feilzer, Kehreins besondere Unrerichtslehre oder Methodik der einzelnen Unterichtsfcher, Paderborn, 1919, p. 19; Wolt£-Habrich, Der Volkschulunterricht, “Freiburg im Br., 1917 p. let są.

O

joje paaiškinimus. Taip pat, trumpos ir paprastos Senojo ir Naujojo Testamento istorijos dažnai giliai sminga vaikų atmin- tin ir tinka jų patirties plotmei. Biblinės istorijos įstabumai ir nepaprastumai ne tik kad nėra kliūtis, bet ypač patenkina pri- gimtąjį vaiko smalsumą, vyraujantį šiuo jo gyvenimo lai- kotarpiu.

B. Biblijos istorijos įtalpa. — Katechetas negali pavartoti visos Biblijos istorinės medžiagos. Jis privalo pasirinkti reika- lingiausią ir ją tinkamai sujungti. Geriau pasirinkti, kas yra svarbesnio, ir tai tvirtai perduoti mokiniams, negu apimti pla- tesnę medžiagą paviršutiniškai. Kai kuriose Vokietijos mokyk- lose biblinės istorijos, panašiai kaip katechizmo, mokoma kon- centrišku būdu. Šis atkartojimas ne tik aigaivina atmintį, bet duoda pilniau ir geriau suprasti dėstomąjį objektą. Įsidėmėti- nos ypač šios istorijos: 1. būtinos aiškinant Ap. Tikiu ir tos, kurios bus vėliau vartojamos katechizmą dėstant; 2, reika- lingos šventėms ir bažnytiniems metams suprasti; 3. skaitomos sekmadieniais ir šventadieniais; 4. kurios vaizduoja vaikams šventų vyrų pavyzdžius, kaip Abelį (maldingumo), Izaoką (klus- nybės), Juozapą (skaistybės ir nuopelno), Dovydą (nuolankumo ir gailesčio), Jobą (kantrybės), Tobiją (gailestingumo); 5. kurios sukelia nuodėmės ir jos blogųjų padarinių neapkentimą, sakysime, Kaino (neapykanta pavydas), tvano (nuodėmės baus- mė), Sodomos (ištvirkimas ir jo baudimas), Faraono (širdies žiau- rumas), Helijo sūnų (nepagarba), Absolono (neklusnybė); 6. pa- „galiau Naujojo Įstatymo istorijos turinčios didelės reikšmės katalikų tikėjimui, pavyzdžiui, Apaštalų persekiojimas, užmušimas akmeni- mis šv. Stepono, šv. Povilo atsivertimas ir t. t.

C. Biblinės istorijos eiga. — Naujojo Įstatymo istorijos privalo eiti prieš senojo Įstatymo istorijas. Sugrupuotos apie Kristaus asmenį, jos lengviau suprantamos. Be to, jos anksčiau ir greičiau supažindina vaikus su katalikų religijos vyriausiomis šventėmis ir tiesomis. Nepažinus Naujojo Testamento, nega- Jima tinkamai suprasti Senojo Testamento. Sv. Augustinas sako: „Senasis Testamentas slepia Naująjį Testamentą, o Naujasis Testamentas atidengia Senąjį Testamentą.“ Biblines Naujojo Įs- tatymo istorijas reikia taip surišti, kad Kristaus gyvenimas būtų nuosekliai pilnutinis. Nedera nutraukti jungiamojo siūlo besi- gilinant į smulkmenas. Geriausias metodas sekti bažnytiniais metais.

Senojo Įstatymo biblinės istorijos turi prisilaikyti chrono- logiškos tvarkos, kad vaikai galėtų matyti žmonijos pasiruoši- mą sutikti Kristų. Šituo būdu istorijos geriau suprantamos ir lengviau atsimenamos. Retkarčiais galima chronologinę tvarką nutraukti ir net skirtingus papasakojimus surišti, kad didžioji tiesa, šių skirtingų faktų šviesoje (pranašystės, tipų), ryškiau nušvistų. Katechetas visuomet teatsimena, kad Senasis Testa- mentas yra krikščioniškosios doktrinos dalis. Jėzus Kristus

m

a S

turi visumet užimti centrinę vietą Sename ir Naujame Įs- tatyme. 2

D. Biblinės istorijos mokymo metodas. — Čia aiškinamasa metodas remiasi tokiais įžymiais katechetais kaip Knecht, Urban Raab, Fassbinder, Feilzer ir kitais. Jis susideda iš šitų laipsnių:

a. Paruošimas. — Biblinis faktas ar atsitikimas, kuris tu- rės būti pamokos dalyku, skelbiamas trumpai ir aiškiai pilnu sakiniu. Sioje objekto perspektyvoje, geriau vartoti konkretinius negu abstraktinius žodžius, veiksmažodį negu daiktavardį. Mo- kinys nesidomės ar nerimastaus nežinodamas, apie ką bus dė- stoma, Paimkime kelis „paruošimo“ sakinius apie „Kainą ir Abelį“. „Nuodėmė ir jos kartūs vaisiai krito iš Adomo į visus jo ainius. Tai parodo patsai nedorėlis Kainas, vienas Adomo sūnų. Jis užmušė savo brolį Abelį. Apie tai aš noriu dabar pa- pasakoti“.

b. Apsakymas. — Vaikas nori matyti pilną reginį, girdėti visą istoriją, o ne jos dalį, reikia taip ir pasakoti. Nelaužyt. apsakymo klausimais, nes jis nebetenka jėgos ir įspūdžio. Ka- dangi pasakojama be knygos, reikia laikytis vadovėlio žodyno, kad nesužeistume fakto ir nesuklaidintume vaiko, kurs paskui pasi- skaitys apsakymą iš knygos. Kadangi vaikai turi linksmą ir gyvą prigimtį, pasakojimas turi būti gyvas ir nenuobodus, tin- kamų gestų, balso moduliacijos, pauzų lydimas, vartojant da-- bartinį istorinį laiką, tiesioginę kalbą. Vaikai nori akimis matyti ir ausimis girdėti kalbamąjį dalyką. Tačiau reikia pasakoti istoriją lėtai, taip kad jie galėtų lengvai pasekti mintį; kalbėti pakankamai garsiai ir tarti kiekvieną skiemenį aiškiai nė vieno nepraryjant. Visame vengti ekzageracijos ir paisyti religijos mokymo rimtumo.

Kaino ir Abelio istorijos atpasakojimas turi, sakysime, šiuos punktus: 1. Kaino ir Abelio auka; 2. bergzdžias Dievo įspėji- . mas Kainui, žudančiam savo brolį; 3. Kaino nuteisimas; 4, Kaino nusiminimas.

c. Pakartojimas ir paaiškinimas. — Katechetas antrą kar- tą atpasakoja istoriją, bet jau dalimis. Vaikai dalimis ją atkar- toja. Šis vaikų pakartojimas aiškiai parodo, kurio žodžio ar iak- to jie nesuprato ir kas reiktų paaiškinti. Pavyzdžiui, tenka pa- aiškinti šituos žodžius ar posakius: „pirmagimis“, „pabėgėlis“, „bastenis“, „Viešpats atsižvelgė į Abelį“ ir t. t. Visi paaiškini- mai teesie trumpi: tikybos pamokos nėra etimologijos ar ar- cheologijos pamokos. Paaiškinimai nedaromi prieš ar pasakoji- mo metu, nes istorijos įspūdis mažėtų ir vaikų dėmesys nu- kryptų į antraeilius dalykus. Pakartojus visas istorijos dalis ir kas reikla paaiškinus, katechetas parodo vaizduojantį istoriją paveikslą.

d. Dėstymas ar komentaras. — Vaikai dabar apsiprato su įvykių eiga, suprato tiesioginę sakinių prasmę, kuriais istorija atpasakota. Vienok kiekviena biblinė Istorija ne tik atpasakoja

tam tikrą faktą, bet ir praskleidžia mums Dievo valią, jo savy- bes Ir rodo mūsų akims tam tikrą tikėjimo ir dorovės tiesą. Daug biblinių istorijų turi savyje kulto, apeigų ir Bažnyčios institucijų pradmenis. Katechetas šitas tiesas vaizdžiai vaikams iškelia, pabrėžia tipingą asmenų, šventųjų ir Senojo Įstatymo institucijų charakterį ir parodo jų sutapimą su Naujojo Testamen- to antitipais. Jis paaiškina parabolų prasmę ir atidengia Kristaus stebuklų dvasinę ir simbolinę reikšmę. Jis išveda doktrinalinę tiesą, ypač klausimų padedamas, ir įvelka ją, kiek galima, į ka- techizmo žodžius ir sakinius. Pagaliau, visi vaikai kartoja (kon- ceitinis recitavimas) iš biblinės istorijos suformuluotus sakinius, posakius, maksimas.

Sakysime iš „Kaino ir Abelio“ istorijos galime išvesti ši- tas doktrinos tiesas:

I. Dievo savybės. — 1. Jo visažinojimas. — Nors jis nematė Kaino piktadarybės, nors šis biaurus darbas buvo atliktas vi- siškai slapta, Dievas viską apie tai žinojo. Kaip mes turime pavadinti šitą Dievo savybę, dėl kurios jis viską žino, net Ia- biausiai biaurius dalykus, net labiausiai slaptus? Ką manai sa- kydamas: Dievas yra visažinąs? 2. Jo begalinis šventumas. — Biaurus Kaino pasielgimas labai nepatiko Dievui, nes jis neap- kenčia irgbiaurisi visu, kas yra bloga. Ką manai sakydamas: Die- vas yra